Ijo akimis

Nukritau ant dar neapvaisintos žemės ir kūkčiodamas yriausi prie tėvo kapo. Kaip ir prieš dvylika metų taip ir šiandien. Jį turėjo pakasti su šunimis, patvory, turėjo neteršti krikščioniškos pliurzės savižudžio ašakomis. Tačiau užteršė.
Tąkart kruopščiai nurankiojau apipuvusius lapus, padėjau gėlių, įžiebiau žvakę, verkiau. Viskas pagal scenarijų. Šiandien įsikandau cigaretę ir atsisėdau ant nuspjaudyto betoninio kapo krašto.
- Atleisk man tėve, nusidėjau.
Jis neatsakė.
- Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.
Jis neatsakė.
- Aš nenorėjau, kad Tu pasveikintum Dausas per mane ir be manęs.
Jis neatsakė.
Nusispjoviau tolyn ir toliau šnopuodamas cigaretės dūmais.
Supratęs, kad nieko doro jam nebepasakysiu, ėmiau rasoti.
Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Pasprink savo ašaromis.”
Užsirūkiau giliau. Nustūmiau nuo kapo besidulkinančias gėles, iš tėvo panagių iškrapščiau seną vašką.
Man galvoj teskambėjo:
„Jėzaus Kristaus tėvas grįždavo
girtas namo
ir mušdavo sūnų sunkia
sidabro taure
per nuolankiai nuleistą galvą
šaukdamas, aš tau, blet, parodysiu, kas
čia šeimininkas, tu nuopisa mažas, žinosi, kas čia
pasaulio valdovas, aš tau, šikniau, parodysiu
trenkdavo iš visų jėgų užsimojęs
nepaisydamas vaiko ašarų
ir maldavimų
tėve, atitolink šią taurę”
Nusispjoviau tirščiau. Žvelgiau į tėvo antkapį. Tokį patį aukštą, liesą, kaštonplaukį ir vienmarškinį kaip mano tėvas, kaip aš. Tėvas steibelyjo į mane, retkarčiais giliau sušnopuodavo, kol, galų gale, prisėdo šalia. Permetė virvę per petį ir pridegė man antrą cigaretę.
Buvo neįprastai tylus, toks, koks buvo tris dienas prieš mirtį. O gal ir ilgiau, nebepamenu. Paliečiau ūkanotą skruostą, o jis tik krenkštelėjo ir nukiūtino tolyn.
Mano baltas liūdesio šešėlis.

Pasiskolinta iš ijo-akimis.blogspot.com

Jaučiuosi kaip paskutinis mulkis, nes, sukurpęs ilgiausią pasisveikinimo laišką, neišsaugojau jo ir dabar turiu rašyti iš naujo. Ir dabar esu dar didesnis mulkis, nes iššokau kaip Pilypas iš kanapių nė nepasisveikinęs, o iškart ėmiau teisintis… Koks aš tipiškas.
Manau, kad rašiau kažką panašaus į tai: „Turbūt mus visus kartais gyvenime aplanko toks jausmas, kai būdamas svečioje šalyje ir pažadėjęs sau ir kitiems, niekada negrįžti namo, nebegali kvėpuoti kaip nori grįžti, nes narvas, kuriame užsirakinai - per ankštas, o pančiai ant kaklo per stipriai smaugia prieš užmiegant ir prieš pabundant. O aš… aš privalėjau grįžti, nes negaliu be viso to gyventi. Nors net nežinau iš kur ir kur grįžau, į Lietuvą ar į blogosferą, iš Barselonos ar iš savo vienutės talpos. Žinau tik tai, kad puoliau strimgalviais į lėktuvą nė nepagalvojęs, kad dabar čia esu niekam nereikalingas, o tiksliau, nebesu reikalingas. Kai mano draugai įsikūrė kitose erdvėse, kurios man atrodo tokios tolimos, lyg užsienis, o mylimoji pasirinko mane pamiršti, aš lieku vienas. Gyvenimas man primena lauką. O pastūmėtas berniukiškumo pavadinsiu save kariu. Kaip ironiška. Žinoma, nepamečiau ir savo liūdesio gaidelės bei sušiktai sureikšminto cinizmo.
Ir vis dėlto, manęs nepalieka jausmas, kad grįžęs čia nieko nebepakeisiu ir net nepasikeisiu pats, rytojus niekam neatrodys šviesesnis ir niekas neužmigs galvodamas apie mane… bet aš, ko gero, tesu susireikšminęs vyrukas.
Taigi, sveiki, mano vardas…
Ijo

Pasiskolinta iš www.ijo-akimis.blogspot.com

Man patinka ruduo. Lapai patyliukais nukrenta ant žemės ir švelniai burkuodami myluojasi. Šio incesto metu užsimezga nauja gyvybė - rudeninė depresija.
Sezoninės depresijos yra mano mažytės šventės, kurioms aš visiškai pasiduodu ir vietoj to, kad graužčiau nagus ir daužyčiau galvą į stalą dėl savo nuosavos, prisijaukintos ligos (kokia čia liga, sesuo mano…), aš tik gaiviai atsikvėpiu ir, nusimetęs savigraužos paklodę nuo pečių, neriu į švelnią, rausvo liūdesio tėkmę. Fight fire with fire… o liūdesį skersk dar viena liūdesio doze, visai kaip skiepu. Ir man padeda. Oda švelniai parausta, plaukai šelmiškai susitaršo, akys žiba, o draugų telefonai netyla nuo mano paikų skambučių:
a) Ką manai apie puodelį kavos? Dabar. Su manimi.
b) Nueikim į „Milžinus”, žmogau. Padarom po bokalą.
c) Turiu siaubingai juokingą komediją. Atlėksi Tu ar man atvažiuoti?
d) Turiu du kvietimus palošt biliardą. Prisijungsi?
O jie nenustoja stebėtis:
a) Kavos? Ijo! Galvojau, kad niekada nebepakviesi. Kas Tau pasidarė?
b) „Milžinai”… Šimtą metų ten nebuvom. Ijo, kas Tau pasidarė?
c) Kas per komedija? Atvažiuosiu, bet kas Tau pasidarė?
d) Aha, žinai, ką mėgstu. Prisijungsiu. Ir… kas Tau pasidarė?
GYVYBĖ! Mano draugai, GYVYBĖ…
Ir taip, kaip žmonės liūdi, kai lyja - aš šypsausi, kai žmonės kalena dantimis iš šalčio - aš lakstau prasegtu paltu, kai žmonės geria karštą arbatą savo namų jaukume - aš įsikandu cigaretę į dantis ir su vyno taure rankose įsitaisau balkone, ir stebiu krentančių lapų šokį. Šiandien jie šoka tik man.
O šito džiaugsmo man dar liko 43 dienos.

Paprastai aš mėgaujuosi bemiegėmis naktimis. Cigaretės joms suteikia melsvą dūmų uždangą, o kava papuošia užuolaidas rudomis dėmėmis. Tačiau šiandien nėra viena iš tų melsvų bemiegių naktų, kai galiu atsidėti pamąstymams apie gyvenimą ar laiškų draugams kurpimą. Ne, šiandien aš bandau atsekti įvykių seką. Bandau atsiduoti minčių srautui, netikėtai užpuolusiam beginklį žmogų. Milijonas minčių per sekundę. Aš nebespėju. Tiesą pasakius, viskas prasidėjo netikėtai. Birželio penkioliktąją ėmiausi rašyti blogą. Birželio dvidešimt antrąją gavau pirmą laišką iš Kamilės. Tada iš karto ją pamilau. Liepos penkioliktąją susipažinau su Austėja. Ji neturėjo turėti įtakos mano gyvenimui. Rugsėjo pirmąją susipykau su Kamile. Nekalbėjome dvi savaites. Rugsėjo pirmąją permiegojau su Austėja. Ryte atrodė, kad myliu ją. Pasipiršau. Rugsėjo pirmąją Austėja pastojo. Po dviejų savaičių mano ir Kamilės santykiai atsinaujino, bet sužinojusi apie mano šeimą, ji atšalo. (Ko daugiau tikėtis?) Iki šiandienos, spalio antros dienos, rašiau Kamilei laiškus. Nieko nebus. Ji tyli. Ilgos pauzės. Neišsakytos mintys. Į kampą užspaustas jausmas ima žudytis. Kažkada vesiu Austėją. Kažkada grįšiu atgal į Klaipėdą. Kažkada susitaikysiu su Vytu. Kažkada gailėsiuos. Bet tai ateitis. Negi niekam neiškilo klausimas, kodėl būtent šią naktį aš nemiegu. Kodėl būtent šiandien? Kodėl ne vakar, ne rytoj. Tiesa, rytoj taip pat nemiegosiu. Poryt irgi. Visą savaitę bluosto nesudėsiu. Bet savaitė - mažai. Ir tik šią naktį vėl esu vienas. Žvelgiu į savo sesers butą pro tamsius gėdos, nakties ir nevilties akinius. Daiktai atgyja. Bet vis tiek kalbu tik su savimi. Bandau atgaivinti savo mintis popieriaus lapuose, braukydamas vardus, piešdamas veidus, rašydamas laiškus sau. Tai irgi laiškas sau.
Jis galėjo gimti berniuku. Turbūt Audriumi. Galėjo būti muzikantas, žurnalistas ar istorikas. Vis vien būčiau juo didžiavęsis. Jis būtų mylėjęs mane ir nežinojęs, kiek sumaišties atnešė į mano kasdienybę. Jis būtų buvęs puikus žmogus, mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Jis turėjo gimti.
Ji galėjo gimti mergaite. Turbūt Smilte. Galėjo būti šokėja, rašytoja ar chemike. Vis vien būčiau ja didžiavęsis. Ji būtų mane mylėjusi ir nežinojusi, kiek nežinios atnešė į mano gyvenimą. Ji būtų buvusi puiki mergina, mylinti žmona ir rūpestinga motina. Ji turėjo gimti.
Mano vaikas niekada nebegims.

Kai gatvėje pamatau žmogų, o jei konkrečiau, merginą, instinktyviai žiūriu į jos akis. Štai eina mergina, tarp būrio kitų, išlipusių iš to nelemto šeštojo troleibuso. Ji juoda. Juodi kerzai, juodi džinsai, juodas megztukas ir juodas sunkaus džinso paltas. Stipriai man krentantys į akis: jos plaukai ir mažytis auskariukas ausies kremzlėje. Bet keisčiausia - jos veido išraiška. Ji mirusi. Bejausmė.
Susitaršau plaukus. Po to nervingai juos sušukuoju pirštais, o po to ir vėl sutaršau. Šį ritualą kartoju dar kelis kartus, kol pastebiu, jog mergina nutolo nuo manęs per gerus porą šimtų metrų ir jau pėdina per perėją. Perbėgu gatvę įstrižai ir lėtai, nors protarpiais sugreitindamas žingsnį, vejuosi savo auką. Skrandis groja maršą ir konvulsiškai šoka makareną, o tuo tarpu širdis rėkia, kad neičiau arčiau. Ji eina link Vingio parko. Koks sutapimas, nes ten pat traukiu ir aš. Sustoju ir nejautriomis rankomis susiieškau kišenėje ilgai užsisėdėjusį Winston‘o pakelį, ir vis artėju… artėju. Esu taip arti, kad jos kvepalų aromatas ima glostyti mano plaučių alveoles.
- Atsiprašau, - švelniai paliečiu jos petį, būdamas vos per žingsnį nuo jos, - gal netyčia turite žiebtuvėlį?
Jos akys žiba, rausvi skruostai spinduliuoja, o lūpos šaiposi iš manęs. Jos toks vaikiškas veidukas. Ji švelniai šypteli, kresteli savo rugių geltonumo plaukus atgal ir leidžia auskariukui sužaižaruoti jos ausyje. Pasikuitusi krepšyje, ištraukia tamsiai mėlyną žiebtuvėlį ir paduoda man. Violetiniai nagai. Keistai pažįstama tatuiruotė ant kaklo. Prisidegu cigaretę valiūkiškai drebančiomis rankomis, o po to pridegu ir jai. Baltoji lėtai atsiduria tai tarp jos pirštų, tai tarp lūpų. Nežinau, ar man reikia likti, ar nueiti, bet ji drąsiai pasiūlo prisėsti ant tolėliau esančio suoliuko. Kodėl gi ne?
Mes nebyliai persimetame žodžiu kitu, kol galų gale drįstu pasiteirauti jos vardo.
- Aš Austėja.
- Aš - Ijo.
Jau buvau pasiruošęs klausimų tiradai, bet ji tylėjo, karts nuo karto paspardydama žemių grumstus.
Cigaretė baigėsi. Kylu eiti, bet ji įsikabina į mano palto rankovę.
- Dar neik.
- Pasiliksiu.
Išsitraukiu kitą cigaretę ir ši taip pat greitai supleška tarp nebylaus mudviejų dialogo. Kur mokaisi. Dirbu. Aš irgi. Ką dirbi. Esu žurnalistė. O… baigiau šią specialybę universitete. Dar viena cigaretė. O dar dirbi? Nebe. Niekada išties ir nebuvau geras. Nei rašytojas, nei žmogus. Muzikuoju. Įrašinėju. Gyvenu. Dar viena cigaretė. Ar turi vaikiną. Ne. O Tu turi merginą. Taip. Tačiau… ji. Ji myli mane. Ai, velnias žino, kas ta meilė. Ar palydėsi mane iki namų. Taip, žinoma.
Palydžiu ją iki namų, kurie yra keistai arti manųjų. Melas. Aš ten nebegyvenu.
- Žinai, Ijo, Tu kitoks. Tu tyli, tačiau pasakai kur kas daugiau nei visi kiti. Man patinka Tavo liūdnos akys.

Taip susipažinau su Austėja. Dar vasaros viduryje. Tačiau niekada nebendravome, nes po to karto nesusitikome. O dabar ją vesiu.
Būna gi ta meilė. Net kai nesitiki.

Taigi, šiandienos planas buvo paprastas: susitinku su Vytu (!) ir mudu traukiam alaus į pamėgtą barą. Tačiau viskas pakrypo kita linkme: mudu su mano nėštuke traukėme apsipirkti… Man, kaip stereotipiniam vyrui, tai pasirodė pragariška idėja, tačiau ji klykė ir trypčiojo kojomis (!), kad su ja ir taip praleidžiu mažai laiko, taigi turėjau sutikti. Patraukėme viena iš didesnių gatvių, kurioje buvo apstu parduotuvių, kuriose lentynos lūžo nuo prekių gausos. Manoji bėginėjo nuo vienos vitrinos, link kitos, vis negalėdama apsispręsti, užsukti, ar ne. Ak, kokia ji naivutė. Vis dėl to užšokome į vieną iš parduotuvių, kuri buvo „pasipuošusi” akcijų plakatais. Kelnės, batai, marškinėliai, megztiniai, švarkai. Manoji susikrovė didelę krūvą gražesnių ir nelabai gražių drabužėlių ir puolė persirenginėti.
- Ijo, ateik į kabiną. Ar mane storina ši palaidinė/džinsai/marškiniai/švarkas/bateliai…?
- Ne, mylimoji, atrodai gražiai/nepakartojamai/super/idealiai/dailiai…
- Ak, kokia prasmė pikti naują 36 dydžio palaidinę, jei po poros mėnesių vos beįlįsiu į 42 dydį…
Ir ši dainelė buvo giedama kiekvienoje parduotuvėje. Skaičiavau ir atrodo, kad aplankėme bent dvidešimt trejas didesnes ar mažesnes parduotuvytes, kuriose nesibodėjome pabūti… Maloniausias apsilankymas, žinoma, buvo apatinių parduotuvėje.
- Man reiktų palto, - sumiaukė ji. - Einu paieškosiu.
Kadangi likau apkrautas ne tik naujais pirkiniais, o ir jos rankine, sveriančia bent pusę jos svorio, prisėdau. Sumečiau, kad ir man reikėtų šio bei to naujo drabužių spintoje. Patraukiau link vyrų skyriaus. „Hm, šios kelnės visai dailios, puikiai atrodyčiau. Bus didokos. Mažesnių dydžių nėra? Ką gi… Šis megztukas neblogas. Reikia pasimatuoti. O! Kaip nulietas man. Paimsiu. Reikia švarko. Šis atrodo rafinuotai (aš taip net nekalbu…), gal reikia pasimatuoti. Puikus. Nepakenktų ir keleri nauji marškiniai. Žydri. Balti. Juodi. Gal turite prie jų derančiu kaklaraiščių? Paimsiu kelis. Ne, neturiu nuolaidų kortelės. Gerai, pirksiu. Ačiū.” Užsukome į batų parduotuvę.
- Bateliai, mielasis. Raudoni! Kokie dailučiai. Itališka oda, einu pasimatuosiu. Būk čia.
„Hm, nauji batai prie kostiumo nepamaišys. Šie tokie elegantiški. Ir dar mano dydžio. Kokie patogūs. Imsiu. O, sportbačiai, kokie minkštučiai. Galėčiau pradėti bėgioti. Imsiu. Hm, šie batai šaunūs. Tiks ir į darbą, ir su draugais po klubus prasinešt. Net pas uošvienę nebus gėda nueit. Imsiu.”
Taigi, šiandien mano vyriškumas išgaravo su pirmu pirkiniu. Atsirado skonis, poreikis įsigyti dar šį bei tą, piniginė pasipildė keliomis nuolaidų kortelėmis (kurių niekada nenaudosiu) ir, žinoma, smarkiai patuštėjo net ne keliomis šimtinėmis.
Prakeikta parduotuvių magija.

Šeimai užauginti paauglį vaiką - tikras išbandymas. Dar sunkiau pasidaro, jei šeimoje yra du paaugliai, o nepakeliamai sunku - du paauglius auginti vienam. Man, turbūt, nuskilo todėl, kad aš auginau savo seserį, o ji augino mane. Iš jos klaidų išmokau ne(per)sirūpinti savo išvaizda (konkrečiau svoriu), ji iš mano nuopuolių išmoko nevartoti narkotikų, nesusidėti su netikusiomis kompanijomis ir nesižaloti. Tačiau vis vien paauglystė buvo košmaras. Bet argi žmonės nori skaityti apie košmarus? Todėl šiandien apie tai nekalbėsiu. Geriau… apie norus. Norėti - banalu.
Aš norėjau broliuko - gavau sesutę.
Norėjau tėčio - turėjau mamą.
Norėjau kačiuko - auginau šunį.
Norėjau ilgų plaukų - turėjau silpnus ir nušiurusius.
Norėjau būti gražus - buvau mėmė.
Norėjau dviračio su amortizatoriais - turėjau dėsniuką.
Norėjau fender‘io - turėjau cort‘ą.
Norėjau saldainių - turėjau vaistus.
Norėjau draugų - pamilau vienatvę.
Norėjau artumo - suradau kūrybą.
Norėjau bučinio - turėjau randus.
Norėjau meilės - atradau sielą.
Norėjau suplanuotos šeimos - gavau ją netyčia.
Norėjau parašyti - prisiverčiau įsimylėti.
Norėjau mirties - gavau tris gyvybes.
Norėjau degančio dangaus - gavau žvaigždžių lietų…

Mano norai išsipildė visi iki vieno. Turėjau ir tėtį, ir kačiuką, ir net gražius plaukus. Suaugęs tapau gražesnis (narcizas…). Pasivažinėjau su dviračiu, turinčiu amortizatorius - grįžau prie dėsniuko. Pagrojau fenderiu - pamilau cort‘ą. Vaistams pasibaigus valgiau saldainius. Vienatvė suvedė su naujais draugais, o kūryba aprodė neregėtus tolius. Kažkam pagailo mano randų ir nuskyniau bučinį. Sieloje slypėjo meilė, o šeima, kad ir kokia bebūtų, yra šeima. Įsimylėjęs parašiau daug daugiau nei iki to. Trys gyvybės praspjovė mirtį, o vakar mačiau degantį dangų…
Negreitai viskas išsipildė ir nenukrito iš dangaus. Ir todėl, kad visko negavau iš karto kaip iš gausybės rago, tapau tokiu paaugliu, kokiu esu dar ir dabar (tas šešiolikmetis gyvenantis manyje…). Ir būčiau nieko prieš sutiki paauglį, kuris turėjo viską apie ką aš svajojau, tiesio taip sau, iš karto. Ir velnias žino, kuris iš mūsų užaugo geresnis. Spėju, kad jis.

… jei savo vaiką per visą blogosferą apskelbsiu netyčiuku?
…jei apskritai negalėsiu/nenorėsiu suprasti, kad jis mano?
…jei kaltinsiu ne tik save, bet ir savo mylimąją, kad pastojo?
…jei imsiu mylėti savo mylimąją mažiau tik dėl to, jog ji nėščia?
…jei išsigąsiu ir paliksiu Austę ne tik prie altoriaus, o ir su pilvuku?
…jei gailėsiuos, kad vienos nuostabios būtybės viduje užmezgiau gyvybę?
…jei keiksiuos ir daužysiu galvą į sieną dėl to, kad „užstačiau” kažkam vaiką be vestuvių?
…jei bijosiu tėvystės sunkumo?
…jei nepripažinsiu savo vaiko?
…jei bijosiu, kad iš (ištarsiu) mano vaiko kieme šaipysis kiti, jog jo tėvas psichas/bedarbis/šūdadarbis…?
…jei niekada taip jo ir nepamilsiu?
…jei bijosiu, jog jis kažkurią dieną pavadins mane tėčiu?
…jei nekęsiu savęs, nes vaikas man visą gyvenimą ir bus „netyčiukas”?
…jei kažkada paliksiu jį vieną su motina ir pamiršiu jį visam gyvenimui?
…jei jaučiuosi „per jaunas”?
…jei neturiu jokių perspektyvų nei gyvenime, nei karjeroje?
…jei norėsiu nusišauti vien dėl to, kad gyvenimą susiejau su ta, kurią atrodo, kad myliu, o ne su ta, kurią myliu beatodairiškai (jai manęs nebereikia)?
…jei patrauksiu savo tėvo pėdomis, į kilpą? (Jis, neabejoju, niekada nesusitaikė su psichopatu vaiku ir anoreksike dukra…)
…jei savo vaiką laikysiu ženklu iš aukščiau, su mintimi, kad dar turiu gyventi. Jei ne dėl savęs, tai bent jau dėl savo vaiko.

Štai jums dvidešimt „jei”… Ir velnias žino, būsiu aš geras tėvas, ar ne, nes šaukštai jau po pietų.

Kur pažvelgsi, vien tik… romanai, istorijos, blevyzgos apie merginų išsvajotąją, tikrąją meilę, apie personažus keistais vardais (prisiekiu, esu matęs blogas.lt romaniūkštį, kur buvo veikėjas Ijo!). Na, merginos, ir kas iš to? Žinau, pasirodysiu arogantiškas ir stipriai sumažinsiu savo patikimo lygį tarp gražiosios lyties atstovių, bet KAS IŠ TO? Kas iš to, kad Jūs rašote romaniūkščius? Sapaliojate apie tai, kaip kažkoks vaikinas mylėjo kažkokią merginą, bet jų meilė buvo nelaiminga… O istorijos baigiasi savižudybėmis arba vestuvėmis. Kodėl niekada nėra tikroviškos pabaigos?
• Jis jai užstatė vaiką ir paliko.
• Ji nesutiko už jo tekėti.
• Jis, pasirodo, gėjus.
• Ji jo nemyli.
• Jis jai niekada taip ir nepasiperša.
• Jie išsiskiria ne savo noru. Jis išvažiuoja studijuoti, ji - taip pat, bet kadangi šalys visai kitos, ryšiai greitai nutrūksta.
• Jie tampa daugiavaike šeima, sunkiai suduriančia galą su galu.
Tačiau ne, autoriai mums visada pasiūlo utopiškai banalią pabaigą, su smulkiu paslapties šydu ir pagrindinės minties nebūtimi. Oi, ne, pagrindinė mintis yra. Ji yra - MEILĖ. Kad ir kas tai bebūtų.
Suprantu, tai savotiškas saviraiškos būdas - parodymas, kad visi geba kurti (aš nesakau, kad taip nėra) pigius romanus, parduodamus kioskuose už 7 lt (cigarečių pakelis!) su skambiais pavadinimais „Aistrų pakrantė”, „Visada būsiu Tavo”, „Atostogų romanas” ir t.t…
Na gerai, tarkim, kad aš tikrai neturiu ką veikti ir sumąstau paskaitinėti romanėlius. Perskaitau. Ir ką sužinau? Kuo pasikeičia mano pasaulėžiūra? NIEKUO.
Suprantu, kad ir Jums ne daug kuo (tiksliau visai niekuo) nepagerėja gyvenimas, prisiskaičius apie vieno vaikino nuotykius kelionėje, kuri vadinasi gyvenimas, tačiau niekada ir nesakiau, kad mano rašliava svarbi…
Atsimenu, kai parašiau recenziją apie vieną filmą. Komentaruose iš karto atsirado keli pastebėjimai:
a) Pradėjau skaityti ir pagalvojau “O ne, dar vienas romanų kūrėjas”.
b) Tai čia dabar mada tokia atsiradusi yra gi kurti romanus :) Jau galvojau ir tu pasigavai. Gerai, kad ne.
c) Man irgi pirma mintis buvo: “Negi jis rašys romaną/istoriją??”
Tai kas belieka? Darom išvadas.

Nors puikiai žinau, kad ir toliau kepsit tuos romaniūkščius. Na, sėkmės.

Vargu ar galėčiau tai pavadinti nesusipratimu, greičiau jau gryna klaida, bet nutiko taip, kad sutiko idiotas (aš) važiuoti į MJR su draugais… Turėjome važiuoti penkiese: aš, mano bendradarbis, jo mergina, vienas senas draugas ir dar viena mergina. Gyvenau su mergina (planai kiek pasikeitė), bet ji mano gyvenimo neapsunkino, blogiau buvo su bendradarbio mergina, kuri buvo įnoringa žiurkė. Ji mums nei karto nepadėjo, nei statant palapinę, nei darant valgyti, nei besirūpinant buitimi. Teko taikytis su kiekviena jos užgaida, bet bjauriausia buvo matyti, kad bendradarbis jas tenkina ir nesiskundžia, ir net nelaiko to blogybe. Mergina su kuria gyvenau, Neringa, buvo miela ir pagelbėjo kaip tik galėjo. Ji su mielu noru (vienintelė, nes visi kiti tingėjo dėl lietaus) ėjo į mano mylimąją „Delchią”. Penktadienį ir šeštadienį kaip reikiant pasitaškėm pagal „Poccolus”, „Aistvarą”, „Atalyją” ir mano taip ilgai lauktus „Sol Invictus”, kuriuos stebėjau su senu draugu Pranučiu, nes bendradarbis su Neringa bandė atgaivinti pasigėrusią bendradarbio merginą. Festivalis buvo tikrai smagus, ir visai nesvarbu, kad lijo ir visi daiktai sušlapo. Keli patarimai, žadantiems vykti kitais metais:

• Nepamirškite botų, nes jie - batai Nr.1! Su inkariukais pražūsite…

• Auksinė taisyklė: mažiau maisto, daugiau rūbų. Kadangi per MJR beveik visada lyja, tai drabužius reikia keisti gan dažnai. Todėl patariu įsimesti kelis megztinius, džinsus ir striukę papildomai.

• Kojinių niekada nebus per daug! Pasiimkit su kaupu, nes jos šlampa greitai.

• Nepamirškit to idiotiškai atrodančio celofaninio lietpalčiuko, nes jis gelbsti gyvybę.

• Žibintuvėlis - jūsų geriausias draugas ir vienintelė priemonė tamsoje atrasti savo namučius.

Taigi, nesu laimingas, bet ir negaliu pasakyti, jog esu nelaimingas. Patiko. Ir ačiū Neringai bei Pranučiui :)